Romaldas Abugelis. Kodėl esame apsnūdę ?

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau viešai kalbama ir diskutuojama dėl žmogaus teisių. Ypatingai svarbu užtikrinti normalų, žmogišką gyvenimą darbinguoju laikotarpiu, o vėliau – ir garbingą senjorystę. Neatsitiktinai ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta nuostata, kad „Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo. Kiekvienas darbo žmogus turi teisę į teisingą ir patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo vertą egzistavimą jam pačiam ir jo šeimai.“

Romaldas Abugelis, apžvalgininkas

Nors Lietuva formaliai ir priklauso Šiaurės šalių klubui, pragyvenimo lygiu atsiliekame ženkliai. Minimali mėnesio alga nuo šių metų pradžios yra tik 642 eurai, o ją gauna net apie šimtas tūkstančių darbuotojų. Jau kuris laikas Europos Sąjungos viešoje erdvėje diskutuojama apie minimalaus atlyginimo nustatymą visos Sąjungos mastu, tačiau iki konkrečių sprendimų priėmimo dar toli. Vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje pagal 2021 m. III ketvirčio duomenis yra 1012 eurų „į rankas”. Gi Suomijoje, Švedijoje, Danijoje vidutinis atlyginimas siekia 2,5 – 3,0 tūkst. eurų.

Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija šių metų spalio mėnesį Lietuvoje – 413 eurų. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, santykis tarp darbo užmokesčio ir vidutinės pensijos siekia tik 31 procentą. Tai yra vienas mažiausių rodiklių tarp 49 statistikos duomenyse minimų valstybių. Įvertinus tai, kad mūsuose vidutinis atlyginimas gana žemas, galima suprasti, su kokiais dideliais pragyvenimo iššūkiais susiduria senjorai. Juolab, kad aukojimu, dosnumu mes nepasižymime. Jungtinių tautų neseniai atliktas tyrimas parodė, kad pagal šį rodiklį užimame tik 106 vietą iš 149 tyrime dalyvavusių valstybių.

Suprantama, kad įstatymai ir institucijos savaime neužtikrina visų darbuotojų teisių ir negali užkardyti visų darbdavių daromų nusižengimų. Pavieniai savo interesus bandantys ginti darbuotojai greit pasijunta bejėgiais, nes priklauso nuo darbdavio valios ir gali būti persekiojami darbe ar net atleisti iš jo. Tik palaikydami vieni kitus dėl bendro reikalo darbuotojai gali atstovauti savo interesams ir sukurti atsvarą galią turintiems darbdaviams. Kadangi kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti, demokratinėse šalyse jau seniai įprasta savo teises ginti aktyviai dalyvaujant profesinių sąjungų veikloje.

RPF aktyvistai „Achemos“ darbutojų palaikymo akcijoje 2022 m. vasario 9 d.

Lietuvoje socialinis dialogas darbo rinkoje kol kas vangus, nesusiformavusi ir veiksminga kolektyvinių sutarčių praktika. To priežastis – neskaitlingos, silpnos organizaciniu ir finansiniu požiūriu profesinės sąjungos. Jų narių skaičius palyginti su darbuotojų skaičiumi tesiekia apie 7 procentus. Tuo tarpu Šiaurės šalyse profsąjungoms priklauso dauguma darbuotojų. Mūsų šalies verslininkai ir darbdaviai yra kur kas vieningesni. Jų asociacijos vienija ženkliai daugiau ūkio subjektų.

Be to, verta prisiminti ir darbo santykių liberalizavimą 2017 metais, kai buvo pakeistas Darbo kodeksas. Privalomai įsteigtos Darbo tarybos realios veikimo galios neturi, nes joms, priešingai nei profsąjungoms, teisė pasirašyti kolektyvinę sutartį ar streikuoti nesuteikta. Tiesa, ir mūsų šalyje yra profsąjungų, kurios, gindamos savo narių interesus, gali ir pro langus užeiti pas savo darbdavius. Deja, dauguma jų nedrįsta net ir į tinkamas duris pasibelsti.

Pasaulyje plačiai žinomi ir kai kurie kiti civilizuoti būdai savo gerbūvio užsitikrinimui. Vienas iš labiausiai paplitusių – kooperacija (lot.cooperatio– bendradarbiavimas). Kooperatyvai yra į žmones orientuotos įmonės, bendrai valdomos ir demokratiškai kontroliuojamos jų narių, siekiant įgyvendinti savo bendrus ekonominius, socialinius ir kultūrinius poreikius bei siekius. Būdamos vertybėmis ir principais pagrįstos įmonės, jos pirmiausia iškelia sąžiningumą, leisdamos žmonėms kurti tvarias įmones, kurios sukuria ilgalaikes darbo vietas ir gerovę. Gamintojų, vartotojų ar darbuotojų valdomi kooperatyvai valdomi pagal taisyklę „vienas narys – vienas balsas“.

Pasaulyje veikia daugiau kaip trys milijonai įvairių kooperatyvų, jie sukuria 280 mln. darbo vietų. Kooperatyvai populiarūs prekybos, kreditavimo, žemės ūkio ir daugelyje kitų sričių. Tai gera galimybė pasiekti galią rinkoje net ir smulkiems ūkiniams vienetams.

RPF inicijuota diskusija su žemės ūkio politikos formuotojais 2021 m. rugpjūtis

Kooperatinis judėjimas mūsų šalyje silpnas. Lietuvoje tik maždaug kas dešimtas ūkininkas dalyvauja kooperacijos procesuose. Daugelyje Vakarų ir Šiaurės Europos šalių kooperatyvų veikloje dalyvauja 75 – 95 proc. ūkininkų, daug jų priklauso net ir keliems kooperatyvams. Būtent šiose šalyse produktyvumas yra didesnis nei kitose ES šalyse. Lietuvoje kooperacijos pagrindais dar veikia 60 kredito unijų, apie 500 parduotuvių. Iš esmės ir viskas.

Jau minėtas Jungtinių tautų tyrimas atskleidžia, kad Lietuva, vertinant gyventojų laisvę rinktis ir patiems priimti sprendimus užima itin žemą – 89 vietą. Pagal tai, kaip jaučiamės, atrodo, kad gyvename demokratijos stokos aplinkoje, nors jau tris dešimtmečius gyvename laisvi. Tai gal šlubuoja laisvės suvokimas, kad esame tokie pilietiškai neaktyvūs, nebendruomeniški, nesolidarūs, dvasiškai nejautrūs? Esame savotiškai apsnūdę. Bet tai labai pavojinga būsena. Mustafa Kemalis Atatiurkas, Turkijos Respublikos įkūrėjas bei pirmasis jos prezidentas, yra pasakęs, kad miegančios tautos arba pradingsta, arba pabunda vergais.