Pristatydamas 2022 m. Seimo pavasario sesijos darbus Seimo narys, Laisvės partijos frakcijos seniūnas, buvęs Vilniaus miesto vicemeras, Vytautas Mitalas, kaip vieną esminių klausimų išskyrė žemėtvarkos pertvarką.
„Žinių radijuj“ jis pareiškė, kad valstybinės žemės valdymo, tvarkymo ir administravimo funkcijas reikia kuo skubiau atimti iš centralizuotos institucijos ir padalinti jas 60-iai savivaldybių.
Anot p. V. Mitalo, valstybinės žemės patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) – šiuo metu itin blogai atlieka savo funkcijas, trukdo savivaldai, o savivaldybės neturiu jokių svertų, jokių galimybių tinkamai naudotis valstybine žeme.
Ir kaip neprisiminus čia Žano de Lafonteno pasakėčios apie vilką ir ėriuką. Kai ėriukas atėjo prie upelio atsigerti, o vilkas jį apkaltino tuo, kad anas sudrumstė jam vandenį, nors ėriukas gėrė žemiau pasroviui. Tada apkaltino ėriuką negražiu elgesiu pernai, nors tas dar net nebuvo gimęs ir t. t. ir pan. Galų gale vilkas pripažino: „tu kaltas vien dėl to, kad noriu ėsti“, čiupo jį ir prarijo.
Tokį pasakėčios naratyvą labai primena ir dabartinis, itin gausiai pasipylęs kaltinimų srautas NŽT adresu.
Taip, NŽT yra Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinės sistemos (ŽPDRIS) tvarkytoja. Tai yra tokia sistema, kuri leidžia skaidriai, viešai, elektroniniu būdu rengti ir tvirtinti žemėtvarkos dokumentus.
Ir nors ŽPDRIS tvarkytoja yra NŽT, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą organizuoja bei šiuos projektus tvirtina savivaldybių administracijų direktoriai.
Pernai metais iš visų patvirtintų žemėtvarkos planavimo dokumentų net 81 proc. žemėtvarkos planavimo dokumentų patvirtino savivaldybių administracijų direktoriai, o NŽT vadovas ar jo įgalioti teritorinių padalinių vadovai patvirtino tik 19 proc. žemėtvarkos planavimo dokumentų.
Pavyzdžiui, šiai dienai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo organizatorei, ŽPDRIS sistemoje yra paskirta virš 850 užduočių, iš kurių net 89 proc. yra vėluojama atlikti. 136-iose Vilniaus miesto savivaldybės vykdomose užduotyse, kur prašoma išnagrinėti prašymą ir parengti sprendimo projektą, vis dar net 79 atvejais nėra paskirtas atsakingas vykdytojas.
Kitas pavyzdys. Vilniaus miesto vyr. architektas Mindaugas Pakalnis mėgsta viešai pasakoti, kaip savivaldybė dėl NŽT kaltės Perkūnkiemyje ugdymo įstaigai dabar turi išpirkinėti žemę iš privačių asmenų, nes NŽT ten atkūrė nuosavybę ir neliko laisvos valstybinės žemės kvartalo gyventojų reikmėms. Tačiau architektas nutyli, kad Perkūnkiemyje nuosavybės atkūrimas vyko dar Apskričių laikais, kai NŽT tokios kaip dabar, dar net nebuvo, o formuojant tuos sklypus Perkūnkiemyje savivaldybė juos pati ir suderino.
Architektas nutyli, kad pagal nustatytas funkcijas tik savivaldybėms buvo ir yra priskirta pareiga suplanuoti visuomenės reikmėms reikalingas teritorijas. Taigi ir ši situacija susiklostė dėl pačios Vilniaus miesto savivaldybės netinkamo veikimo, kai, nenumačiusi tokių teritorijų, savivaldybė leido tankiai užstatyti Perkūnkiemį. O dabartinis Vilniaus miesto vyr. architektas kaip tik tuo metu ir buvo Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiuoju architektu.
Dar vienas pavyzdys, Aplinkos ministras Simonas Gentvilas, Seimo Kaimo reikalų komitete, pristatinėdamas tą pačią žemėtvarkos funkcijų „spec. operaciją“, apkaltino NŽT tuo, kad savivaldybės prie daugiabučių negali sutvarkyti ir įrengi automobilių stovėjimo aikštelių. Tačiau praktika rodo, kad stovėjimo aikštelių sutvarkymas daugiabučių kiemuose stringa dėl pačios Aplinkos ministerijos kaltės.
Štai Jums istorija: Vilniaus miesto savivaldybė nesuformuotoje valstybinėje žemėje tarp daugiabučių įrengė korinės dangos automobilių stovėjimo aikšteles, o daugiabučio namo gyventojai šiuos veiksmus apskundė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Inspekcija nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė Statybų įstatymą ir poįstatyminius teisės aktus bei neteisėtai įrengė aikšteles. Savivaldybė, nesutikdama su tokiu inspekcijos sprendimu, ją padavė į teismą, prašydama panaikinti įpareigojimus nukelti neteisėtai pastatytus statinius (aikštelės dangą). Šioje situacijoje problema kilo ne dėl NŽT, bet dėl Statybos įstatymo nuostatų. Tai yra statybas reglamentuojančio teisės akto. O juk už šią sritį ir atsako Aplinkos ministerija. Šiai istorijai įsisiūbavus, Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu pakoreguoti teisinį reglamentavimą, kad jie galėtų įteisinti atliktus darbus ir nereikėtų griauti aikštelės. Tačiau apie tokį projektą kol kas neteko girdėti. Kaip sakė vienas klasikas: ministerija nekalta, kalta – aplinka. Kažkur jau girdėta.
Prie bendro choro prisijungė ir tiesioginė NŽT kuratorė Žemės ūkio ministerija, kuriai pagal LR Vyriausybės nutarimą Nr. 330 yra pavesta rūpintis žemėtvarka, žemės naudojimo kontrole, geodezija ir kartografija. Žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko inicijuoto NŽT audito metu buvo sukurptas kaltinimų kratinys, kuriame net neatsižvelgta į NŽT išaiškinimus. Iš audito ataskaitoje pateiktų 48 rekomendacijų maždaug puse prasideda žodžiais „teikti pasiūlymus“ vienokiais arba kitokiais žemėtvarkos politikos formavimo klausimais, tai yra tokios politikos, už kurią atsakinga yra pati ministerija.
Čia kaip ir toje populiariojoje Žano de Lafonteno pasakėčioje – esi kaltas vien dėl to, kad tave kažkam labai norisi suėsti.