Prancūzijos, Italijos, Portugalijos, Ispanijos ir kitų Europos šalių profesinės sąjungos suaktyvino savo veiklą pradėjus svarstyti 2027 m. nacionalinius biudžetus.
Dauguma profesinių sąjungų griežtai pasmerkė smurtą ir plėšikavimus, kurie vyko prisidengus taikių mitingų ir eitynių širma. Profesinės sąjungos piktinasi didžiųjų pasaulio korporacijų rekordiniais, milžiniškais pelnais, didėjančia socialine atskirtimi ir prastėjančiomis gyvenimo sąlygomis eiliniams dirbantiesiems. Kaip pragyventi iš 1000 eurų, jei buto nuoma per mėnesį 800 eurų, – klausia portugalai. Kaip išgyventi italams, kurių metinės pajamos vos 14000 eurų, o vient tik municipaliniai mokesčiai per metus siekia 1500. Kas vyksta iš tiesų Vakarų Europoje? Kokius reikalavimus kelia profesinės sąjungos.
Šioje apžvalgoje patiekiame keletos didžiausių profesinių sąjungų pasisakymus, reikalavimus ir demonstracijas.
PRANCŪZIJA
Prancūzijos demokratinė darbo konfederacija (Confédération française démocratique du travail)
Spalio 17 d. protesto akcija: CFDT ragina išlaikyti ramybę ir siekti dialogo
2026 m. spalio 17 d. buvo diena, kurią visoje šalies teritorijoje vyko masiniai protestai, kuriuose dalyvavo labai daug demonstrantų. Smurtiniai veiksmai, įvykę šių eitynių metu, yra visiškai nepriimtini, ir CFDT juos griežtai ir nedviprasmiškai smerkia. CFDT smerkia bet kokį smurtą, nesvarbu, iš kur jis kiltų.
Teisė į demonstracijas yra esminė konstitucijoje įtvirtintos saviraiškos laisvės sudedamoji dalis. Reikia daryti viską, kas įmanoma, kad ši teisė būtų gerbiama. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad būtina ramiai iš naujo apsvarstyti viešosios tvarkos palaikymo doktriną, siekiant užtikrinti tiek visų saugumą, tiek pagarbą pagrindinėms laisvėms, tiek visapusišką teisės į demonstracijas įgyvendinimą.
Niekas negali pateisinti parduotuvių plėšimų, išpuolių prieš viešuosius pastatus, ištisų rajonų niokojimo.
Asmenys, atsakingi už vakar stebėtus smurto protrūkius, pasisavina teisėtus socialinius reikalavimus, išreikštus pastarosiomis savaitėmis. Šiuos reikalavimus rugsėjo 29 d. išreiškė valstybės tarnautojai, reikalaudami geresnio atlyginimo ir darbo sąlygų. Juos jau keletą savaičių reiškia vidurinių mokyklų moksleiviai ir studentai, siekdami deramų mokymosi sąlygų, noro būti išklausytiems ir gerbiamiems. Juos reguliariai reiškia privačiojo sektoriaus darbuotojai, protestuodami prieš savo perkamosios galios mažėjimą.
Visi šie reikalavimai pernelyg dažnai buvo atmesti be jokio dėmesio, o toks atsakymo trūkumas kelia nepasitenkinimą ir pyktį. CFDT nuomone, dabar ne laikas kaltinti už dabartinę padėtį atsakingus asmenis, o laikas ieškoti sprendimų.
Lapkričio 5 d. vyksianti demonstracija bus proga socialiniam judėjimui dar kartą taikiai išreikšti savo reikalavimus.
Būtina skubiai atkurti ramybę. Už tai visi esame atsakingi. Iki tol ministras pirmininkas turi kuo greičiau susitikti su vidurinių mokyklų moksleivių, studentų, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovais, kad pateiktų konkrečius atsakymus.
Darbininkų sąjunga (Confédération générale du travail – Force Ouvrière)
80-osios Bendrojo statuto metinės: vis dar reikia ginti
2026 m. spalio 19 d. sukanka 80 metų nuo Valstybės tarnybos bendrojo statuto priėmimo, tiksliau – pirmojo svarbaus teisės akto (Įstatymo Nr. 46-2294), kuris pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir atkuriant Respublikos administraciją nustatė pagrindines savybes, apibūdinančias, kuo bus ir ką reikš bendras tarnautojams taikomas „statutas“. Reikia pažymėti, kad 1945 m. spalio 9 d. potvarkiu, be kita ko, buvo įsteigta Viešojo administravimo ministerija (šiuo metu ji priklauso Viešųjų reikalų ir sąskaitų ministerijai), taip pat Viešojo administravimo direkcija, kuri nuo 1959 m. (paskelbus Penktąją Respubliką) tapo DGAFP (Viešojo administravimo ir tarnybos generalinė direkcija), kurios užduotis, be kita ko, buvo koordinuoti specialias statuto taisykles, taikomas įvairiems valstybės ir kitų viešųjų įstaigų darbuotojams. 1946 m. spalio 19 d. tekstas (peržiūrėtas 1959 m. potvarkiu), kurį 1945 m. parengė de Gaulle’io vyriausybė ir kurį pateikė tuometinis valstybės tarnybos ministras Maurice’as Thorez, tuo metu buvo susijęs tik su valstybės tarnautojais. Tik 1952 m. įstatyme buvo numatytos statuto taisyklės savivaldybių vietos tarnautojams. Tačiau jie nebuvo pripažinti valstybės tarnautojais.
Reikėjo laukti iki 1984 m. (sausio 26 d. įstatymas, kurio projektą parengė Viešojo administravimo ministras Anicet Le Pors), kol visi vietos savivaldos tarnautojai (savivaldybių, departamentų, regionų) gavo bendrą statusą. Tai susiję su 1982–1983 m. decentralizacijos įstatymais (Defferre įstatymais), suteikusiais šiems teritoriniams lygmenims daugiau autonomijos ir specifinių įgaliojimų. 1983-ieji metai tapo reikšmingu etapu valstybės tarnybos istorijoje, nes būtent tais metais, liepos 13 d. įstatymu Nr. 83-634, buvo išplėstos ir modernizuotos valstybės tarnautojų teisės ir pareigos. Šis įstatymas, vadinamas Le Pors įstatymu, bus panaikintas 2022 m., o jo principai bus įtraukti į Bendrąjį valstybės tarnybos kodeksą, galiojantį nuo to laiko. Istoriškai „Le Pors“ įstatymas sudaro „Valstybės ir vietos savivaldos tarnautojų bendrojo statuto 1 dalį“. Kalbant apie viešųjų ligoninių darbuotojus, 1986 m. sausio 9 d. įstatymu jiems buvo suteiktas vieningas statusas. O ligoninių darbuotojai buvo įtraukti kaip trečioji viešojo administravimo sritis.
Valstybės tarnautojų teisės ir pareigos respublikiniame modelyje
Bet ką reiškia šis „statutas“ – Prancūzijos Respublikai būdingas bruožas, kuriam priklauso visi valstybės tarnautojai ir kurį jie siekia apsaugoti nuo vis dažnėjančių išpuolių? Jau nuo 1946 m. šis statutas – kuris yra susijęs ne su profesijos, o su tarnybos sąvoka – apibrėžia teises ir garantijas, patvirtindamas įdarbinimą konkurso būdu, karjeros eigą (visų pirma priskyrimą pareigų laipsniui), atlyginimą ir pensiją (1951 m. bus priimtas Civilinių ir karinių pensijų kodeksas, įtvirtinsiantis įsipareigojimą mokėti pensijas pagal Valstybės skolos pagrindinę knygą ir patvirtinsiantis būtinybę užtikrinti orias gyvenimo sąlygas pensiją gaunančiam valstybės tarnautojui). Plačiau žiūrint, šis statutas, kuris per dešimtmečius bus papildomas, įtvirtins principus, būdingus prancūziškam valstybės tarnybos modeliui. Tarnautojas – kuriam garantuojama jo pilietinių teisių ir nuomonės laisvės (visų pirma profesinių sąjungų veiklos) paisymas ir kuris, be to, turi teisę streikuoti (tačiau ji yra ribojama) – nėra pavaldus politinei valdžiai. Jis neprivalo vykdyti partinių politikų nurodymų. Tarnautojas iš tiesų tarnauja bendruomenei, visuomenės interesams. Tai reiškia, kad jam tenka tam tikros pareigos, tarp kurių – nešališkumas, sąžiningumas, tarnybos reikalavimų laikymasis (pavyzdžiui, profesinė paslaptis), paklusnumas hierarchijai ar pagarbos laicizmo principui laikymasis.
Rizikuojant susilpninti statusą
Tačiau šis bendrasis statusas jau daugelį metų susiduria su išpuoliais, vykdomais per įvairias priemones ir reformas, vykdomas „modernizacijos“ vardu, kuri iš tikrųjų yra labiau siekis sutaupyti. Pavyzdžiai. Nuo 2011 m. beveik nepertraukiamai įšaldytas indeksas (atlyginimų skaičiavimo pagrindas), kartu su suspaustomis, nes nepervertintomis, atlyginimų lentelėmis, vis labiau priartina atlyginimus prie minimalaus darbo užmokesčio lygio (premijos dabar sudaro nuo 20 % iki 40 % viso darbo užmokesčio). Jei tai daro neigiamą įtaką karjerai – mažindama jos patrauklumą ir, atitinkamai, naujų darbuotojų įdarbinimą –, tai taip pat turi pasekmių pensijų dydžiui (premijos neįskaičiuojamos į pensijos apskaičiavimą). „Nuopelnų“ sąvoka, taigi ir atlyginimo individualizavimas, vertinamas per pokalbius ir įtrauktas į kompensacijų sistemos struktūrą (šiuo metu tai 2014 m. sukurta „Rifseep“ sistema), taip pat įsitvirtino valstybės tarnyboje. 2019 m. rugpjūčio 6 d. Transformavimo įstatymas (priimtas po daugybės reformų: RGPP, RéATE, Maptam, NOTRe įstatymo, OTE įstatymo ir kt.) be kita ko įtvirtino darbo santykių sudarymą pagal sutartis. Tuo tarpu iš viso visose sektorių grupėse darbuotojai, dirbantys pagal laikinas darbo sutartis, jau sudaro vidutiniškai beveik ketvirtadalį visų darbuotojų.
Be to, dėl nuolatinių taupymo priemonių, kurios tenka visuomenei, tarp kurių – nuolatinis siekis mažinti valstybės tarnautojų skaičių, neretai tarnautojai, įskaitant sutartinius, prisiima jiems nepriklausančias užduotis ir pareigas. Taigi C kategorijos darbuotojai atlieka B kategorijos užduotis, o B kategorijos – A kategorijos. Pertvarkos įstatymas, kuris, be kita ko, palengvina išėjimą iš darbo (įskaitant sutartinį darbo santykių nutraukimą), 2021 m. taip pat įvedė žmogiškųjų išteklių valdymo gaires – subjektyvią sistemą, kurią administracija kontroliuoja perkėlimų, paaukštinimų ir skyrimų į aukštesnes pareigas klausimais. Anksčiau šie klausimai buvo nagrinėjami CAP (bendrose administracinėse komisijose), dalyvaujant profesinėms sąjungoms. FO ginčijama LDG sistema tapo įmanoma dėl konsultacinių atstovaujamųjų institucijų reformos. Taip įvyko techninių komitetų (CT) ir CHSCT sujungimas, kurio rezultatas – socialinis komitetas. CAP, netekusios savo įgaliojimų, dabar nagrinėja tik drausminius klausimus.
„Krizės metu valdžios institucijos juos šlovina, bet vėliau laiko tik išlaidų, kurias reikia sumažinti, šaltiniu“, – nuolat piktinasi konfederacijos generalinis sekretorius Frédéric Souillot. Todėl valstybės tarnautojai dabar labiau nei bet kada turi kovoti, kad apgintų šį bendrą statusą, kuris garantuoja Respublikai būdingas vertybes ir kasdien prisideda prie socialinės sanglaudos puoselėjimo. Tuo tarpu DGAFP, minėdama statuso 80-metį, ketina spalio 19 d. pristatyti 2026 m. pradžioje pradėtos „2035–2050 m. valstybės tarnybos strateginės peržiūros“ rezultatus, kuriuose keliami tokie klausimai: ar vis dar reikės valstybės tarnautojų, turinčių šį statusą, kad būtų užtikrintos viešosios paslaugos? Ar reikia keisti valstybės tarnybos statuto taikymo sritį? Ar reikia keisti įdarbinimo būdus? Kaip skatinti mobilumą, kad būtų sudarytos sąlygos įvairioms karjeros galimybėms valstybės tarnyboje? Ar reikės išlaikyti valstybės tarnybos vienovę? Koks turėtų būti bendras pagrindas? ir pan. – FO-Fonction publique atsakymas visada yra „ne!“, – praėjusį gegužę tvirtino tarpfederacinė profesinė sąjunga.
Ji taip smerkia tolimų planų logiką, neatsižvelgiančią į neatidėliotinus poreikius, ir atkreipia dėmesį į vyriausybės požiūrį, „kuri drįsta toliau kalbėti apie viešojo sektoriaus darbo patrauklumą, nors pati griauna bendrojo valstybės tarnautojų statuso pagrindus“. Profesinė sąjunga „FO-Fonction publique“ dar kartą pabrėžė savo prieštaravimą šiai krypčiai ir, be kita ko, pareikalavo nedelsiant pradėti tikras derybas dėl darbo užmokesčio, taip pat panaikinti įstatymą dėl valstybės tarnybos pertvarkos.
Visuotinės darbo konfederacija (Confédération générale du travail)
Lapkričio 5 d. vyks didžiuliai tarpprofesinių sąjungų streikai visoje šalyje!
2027 m. valstybės ir socialinės apsaugos biudžetais vyriausybė vėl nori, kad sumokėtų darbuotojai, pensininkai ir ligoniai, o ne didžiosios įmonės ir itin turtingieji. Jaunimo ir viešųjų paslaugų sektoriuose vyksta daugybė protestų. Energetikos sektoriuje protestai jau davė rezultatų! Viešasis ir privatusis sektoriai, jaunimas ir pensininkai – sukurkime „visi kartu“, kad laimėtume!
Jų sąskaitą apmokėsime mes!
Biudžeto projektas nusisuka nuo jaunimo ir jo teisėtų reikalavimų. Vyriausybės sprendimai vėl turės neigiamos įtakos mūsų gyvenimui ir teisėms: gauti tinkamą sveikatos priežiūrą, oriai gyventi iš savo atlyginimo ar pensijos, pasikliauti visoje šalies teritorijoje prieinamomis viešosiomis paslaugomis… Tai yra pagrindinės teisės, kurias reikia užtikrinti, o ne sritis, kuriose reikia taupyti!
Dabartinė padėtis susiklostė ne dėl socialinių išlaidų, kurios yra naudingos visiems, o dėl milijardų eurų pajamų, kurių atsisakoma, dalijant dovanas itin turtingiesiems ir didelėms įmonėms be jokios socialinės naudos.
Kur dingsta pinigai? Reikia perskirstyti turtus!
Pinigų yra! Viena vertus, valstybės pagalba įmonėms smarkiai išaugo ir siekia daugiau nei 200 mlrd. eurų per metus. Kita vertus, akcininkams išmokėtos sumos muša rekordus – per pirmuosius 6 mėnesius CAC 40 indekso įmonės išmokėjo daugiau nei 60 mlrd. eurų. Kyla klausimas, kam šie pinigai skirti, nes tik mūsų darbas kuria turtą, o jis turi būti naudingas visiems, kad galėtume gyventi.
Norėdami pasimatuoti savo socialinės pažangos biudžetą, apsilankykite cgt.fr/budget
Padidinti atlyginimus yra būtina ir įmanoma
Svarbiausia yra:
– padidinti minimalų darbo užmokestį (SMIC), valstybės tarnybos indeksą, pensijas ir minimalias socialines išmokas bei susieti atlyginimus ir socialines išmokas su kainomis;
– iškovoti tikrus atlyginimų padidinimus, o ne premijas, už kurias nemokami socialiniai įmokai ir kurias vadovybė skiria savo nuožiūra, bet socializuotą atlyginimą šiandien ir ateityje: grynąjį mėnesinį atlyginimą, o taip pat ir bruto atlyginimą, užtikrinantį teises visą gyvenimą (ligos, nelaimingų atsitikimų, atleidimo iš darbo, tėvystės ir senatvės atveju). Įmokos – tai mūsų atlyginimas, skirtas mūsų socialinei apsaugai finansuoti!
– pasiekti vyrų ir moterų darbo užmokesčio lygybę.
Mūsų viešosioms paslaugoms reikia išteklių
Silpninti viešąsias paslaugas reiškia ir ruoštis jų privatizavimui, o kai paslaugos yra privačios, jos kainuoja brangiau! Ligoninės, mokyklos, transportas, ikimokyklinis ugdymas… Kad viešosios paslaugos būtų prieinamos ir kokybiškos, reikia daugiau darbo vietų, geresnių atlyginimų ir investicijų. Lėšų mažinimas reiškia paslaugų ir tų, kurie jas teikia, darbo sąlygų pablogėjimą.
Ginti darbo vietas ir pramonę
Gamybos vietų uždarymai, darbo vietų naikinimas, veiklos perkėlimai į kitas šalis… Nors įmonės gauna milijardus viešosios paramos, tūkstančiai darbo vietų yra naikinamos. Šie pinigai turi būti skirti kokybiškų darbo vietų išsaugojimui ir kūrimui, mūsų pramonės grąžinimui į šalį bei investicijoms į ekologinį perėjimą, o ne atleidimams dėl akcijų rinkos!
Pinigų tikrai yra!
Pasirinkite naujus pajamų šaltinius, kuriuos norite panaudoti. Galite derinti kelis iš jų.
✓
Privalomoji karinė tarnyba
2 mlrd. eurų
Numatomos metinės išlaidos 10 mėnesių trukmės privalomajai karinei tarnybai, kurioje dalyvautų 50 000 jaunuolių.
✓
Zucmano mokestis
20 mlrd. eurų
Minimalus mokestis už labai didelius turtus.
✓
Valstybės pagalba įmonėms
211 mlrd. eurų
Įmonėms suteikta pagalba ir mokesčių lengvatos be jokios kontrolės ar atitinkamo įnašo.
✓
Turtų solidarumo mokesčio (ISF) atkūrimas
5 mlrd. eurų
Maždaug tiek pajamų duotų turtų solidarumo mokesčio grąžinimas.
✓
Kova su mokesčių sukčiavimu
80 mlrd. eurų
Metinių pajamų nuostolių, susijusių su mokesčių sukčiavimu, įvertinimas.
ITALIJA
Italijos visuotinė darbo konfederacija (Confederazione Generale Italiana del Lavoro)
„La Via Maestra“ bendras streikas
Romoje vykusioje nacionalinėje „La Via Maestra“ demonstracijoje dalyvavo daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Nuo Piazza del Popolo scenos CGIL generalinis sekretorius Maurizio Landini pabrėžė mobilizacijos vieningumą, nes joje kartu dalyvavo darbuotojai, studentai, pensininkai, asociacijos ir socialiniai judėjimai, ir paskelbė apie naują iniciatyvos etapą: „Lapkričio 20 d. CGIL paskelbs visuotinį streiką šioje šalyje“.
Landini šiandienos mitingą apibūdino kaip „vienijančią aikštę“, gebančią suvienyti darbo ginčus, kovą už teisę į būstą, viešosios sveikatos priežiūros ir švietimo gynimą. „Atėjo laikas susigrąžinti žodžio teisę – demokratiją giname ją praktikuodami, nepasiduodami, niekada nenuleisdami galvos ir į centrą statydami žmogų, o ne rinką ar pelną“, – teigė jis.
Kalbos centre – socialinės nelygybės ir infliacijos išgraužtos perkamosios galios temos. „Norime atlyginimų, kurie leistų mums gyventi oriai, pensijos, kuri leistų gyventi oriai, veikiančios viešosios sveikatos priežiūros sistemos ir teisės į žinias“, – sakė CGIL lyderis, smerkdamas didėjantį dirbančiųjų skurdą ir daugelio šeimų bei jaunimo sunkumus įsigyti būstą.
Nors „žmonių gyvenimo ir darbo sąlygos pablogėjo“, vyriausybė, atrodo, užsiima institucinėmis reformomis ir diferencijuota autonomija, o ne socialinių problemų sprendimu. „Mes niekada neatsisakysime savo Konstitucijos, gimusi iš Pasipriešinimo ir antifašizmo“, – pareiškė Landini, priešpastatydamas demokratinės respublikos, grindžiamos darbu ir socialiniu teisingumu, modelį tam, ką jis pavadino autoritarizmo ir rinkos ekonomikos tendencijų pavojumi.
Daug dėmesio buvo skirta tarptautinėms temoms. Landini susiejo pragyvenimo išlaidų augimą su konfliktų proveržiu ir dar kartą išreiškė aiškią poziciją prieš ginklavimąsi: „Saugumas – tai ne ginklai. Tai milžiniška melagystė teigti, kad norėdami jaustis saugesni, turime visi ginkluotis“. CGIL sekretorius pareiškė „be jokių išlygų“ pritariantis popiežiaus Leono raginimui siekti „neapginkluotos ir ginklų atsisakančios taikos“, teigdamas, kad politika ir diplomatija vėl turi imti viršų prieš karo logiką.
Tarp pateiktų pasiūlymų – didelis investicijų į atsinaujinančius energijos šaltinius ir energetinę nepriklausomybę planas, kuris įvardytas kaip tikrasis strateginis saugumas Europai ir šaliai. „Tikrasis saugumas yra energetinė nepriklausomybė“, – teigė Landini, reikalaudamas „neįprasto investicijų į atsinaujinančius energijos šaltinius plano“, galinčio sukurti darbo vietas, sustiprinti pramoninę gamybą ir sumažinti energetinę priklausomybę.
CGIL lyderis taip pat grįžo prie darbo saugos ir mirčių darbo vietose temos. „Tai ne nelaimingas atsitikimas, tai žudo verslo modelis, sudarytas iš viešųjų pirkimų, subrangos, nelegalaus darbo ir darbo nestabilumo“, – teigė jis, ragindamas radikaliai pakeisti politiką, kuri pastaraisiais metais skatino darbo nestabilumą.
Ekonomikos ir mokesčių srityje Landini paprašė vyriausybės imtis veiksmų rengiant būsimą biudžeto įstatymą, siekiant padidinti atlyginimus ir pensijas, panaikinti mokesčių nutekėjimą ir sustiprinti viešąsias investicijas. Tarp pasiūlymų – solidarumo mokesčio įvedimas didžiuliam turtui: „Jei milijonines pajamas gaunantys asmenys sumokėtų 1 % mokestį, būtų galima surinkti 25 milijardus, kuriuos būtų galima investuoti į sveikatos apsaugą, švietimą, nuomą ir pensijas“.
Baigdamas savo kalbą, CGIL generalinis sekretorius kreipėsi su raginimu siekti kartų solidarumo. Prisimindamas, kad pradėjo dirbti tais metais, kai nesaugumas nebuvo įprasta būklė, jis teigė, kad šiandien vyresnės kartos privalo kovoti už jaunimo teises. „Tikroji solidarumas yra tada, kai tiems, kuriems sekasi šiek tiek geriau, yra pasirengę kovoti, kad tiems, kuriems sekasi blogiau, pagerėtų jų padėtis“, – sakė jis.
Iš čia – galutinis pareiškimas, kurį „Piazza del Popolo“ aikštėje sutiko plojimai: „Lapkričio 20 d. CGIL paskelbs visuotinį streiką šioje šalyje, nes mes pasiryžę prisidėti prie šio demokratinio pokyčių proceso, kuris vėl į centrą iškelia darbą, teises ir socialinį teisingumą. Niekas mūsų nesustabdys“.
PORTUGALIJA
Portugalijos profesinių sąjungų konfederacija (Confederação Geral dos Trabalhadores Portugueses – Intersindical Nacional)
Tūkstančiai žmonių išėjo į gatves Lisabonoje, Porto ir Koimbroje
Šį šeštadienį CGTP-IN surengė tris didelius mitingus Porto, Koimbroje ir Lisabonoje – tai buvo kovos už didesnius atlyginimus ir geresnes pensijas, už geresnes viešąsias paslaugas bei prieš gyvenimo išlaidų didėjimą diena, kuri subūrė tūkstančius darbuotojų.
Lisabonoje, mitinge, kuris prasidėjo Cais de Sodré ir baigėsi Rossio aikštėje, generalinis sekretorius Tiago Oliveira apkaltino vyriausybę, kad ji nesupranta dirbančiųjų sunkumų. „Negali būti tokios politikos, kuri ir toliau riboja visų mūsų, ypač tų, kurie turi mažiausiai, gyvenimą.“ Jis pabrėžė, kad būtina skubiai didinti atlyginimus ir pensijas. Savo kalboje jis taip pat klausė, kaip įmanoma pragyventi už 1 000 eurų atlyginimą, kai nuomos kaina siekia 800 ar 900 eurų, o degalų ir būtiniausių prekių kainos nuolat auga – tai buvo tiesioginė užuomina į pragyvenimo išlaidų didėjimą ir būsto problemas, kurios smarkiai paliečia gyventojus. Jis taip pat pažymėjo, kad „tie, kurie sako, kad niekada nėra pinigų niekam“, turi paaiškinti darbuotojams, kaip įmanoma, kad tuo pačiu laikotarpiu didieji ekonominiai koncernai užfiksuoja „didžiausius pelnus per visą istoriją“. Jis pabrėžė, kad ši aplinkybė „gerai iliustruoja vyriausybės politiką“ ir „kam ji nusilenkia“.
Galiausiai buvo priimta ši rezoliucija:
Didesnis darbo užmokestis, geresnės pensijos ir viešosios paslaugos | Prieš gyvenimo išlaidų didėjimą! | Nauja kryptis Portugalijai
Darbuotojų padėtį smarkiai veikia žiauriai ir nuolat didėjančios pragyvenimo išlaidos, kainų kontrolės priemonių stoka bei ataka prieš darbo užmokesčio ir pensijų vertę. Darbdaviai pasinaudoja nepalankiomis darbo teisės aktų nuostatomis, kurios leidžia plisti nežmoniškiems darbo grafikams, nesaugioms darbo sąlygoms ir kolektyvinių sutarčių pažeidimams, siekdami dar labiau išnaudoti darbuotojus. Turtų pasiskirstymo nelygybė didėja ir tampa skandalinga: ekonominės grupės kaupia milžiniškus pelnus, o darbuotojai, dirbdami, vis labiau skursta.
Tai yra šalies, kurioje gyvename, portretas – dešiniųjų politikos, kurią šiuo metu įgyvendina PSD ir CDS, iš esmės remiami CH ir IL, dešimtmečių rezultatas, pasireiškiantis darbuotojų ir gyventojų gyvenimo sunkumais bei puolimu prieš viešąsias paslaugas ir valstybės socialines funkcijas. Šis puolimas skatina viešojo administravimo, Nacionalinės sveikatos tarnybos (SNS) ir valstybinių mokyklų išardymą, socialinės apsaugos sistemos išplėšimą ir neigia teisę į būstą.
Pateiktas 2027 m. valstybės biudžetas (OE) yra dar vienas dešiniosios politikos, teisių naikinimo ir šalies nuskurdinimo elementas. Tai biudžetas, kuris ne tik nesprendžia, bet ir dar labiau pagilina problemas, su kuriomis susiduria darbuotojai, jaunimas, pensininkai ir visa visuomenė.
Biudžetas, atspindintis PSD/CDS vyriausybės politinį pasirinkimą silpninti viešąsias paslaugas ir valstybės socialines funkcijas, išlaikyti ir dar labiau pabloginti sąlygas, leidžiančias turtingiausiai mažumai kaupti turtus, skatinti privačių grupių verslą ir paversti socialines teises preke. Tai biudžetas, kuris atspindi ir įkūnija visus sprendimus, kurie yra didėjančios nelygybės ir struktūrinių deficitų didėjimo priežastis, taip prisidėdamas prie šalies atsilikimo.
Šaliai skubiai reikalingas naujas kursas, alternatyvi politika, leidžianti kurti vystymosi, ekonominio augimo ir socialinės pažangos ateitį, vertinant darbą ir stiprinant viešąsias paslaugas bei valstybės socialines funkcijas, grindžiamą balandžio vertybėmis ir laimėjimais, Konstitucijos pagrindų chartija, solidarumu ir socialiniu teisingumu, taika ir tautų bendradarbiavimu.
Tęskime kovą – geresnis gyvenimas įmanomas!
Didžiulė darbininkų kovos pergalė, nugalėjusi darbo teisės paketą, įrodo, kad darbininkų vienybė, organizuotumas ir mobilizacija gali nugalėti net didžiausias atakas.
Darbininkai nugalėjo Darbo teisės paketą, reikalauja panaikinti jau dabar teisės aktuose esančias nepalankias nuostatas ir yra pasiryžę kovoti, kad būtų nugalėta politika, kuri kelia grėsmę šalies ateičiai.
Mes nepriimame žingsnių atgal, reikalaujame kito kurso ir kitos politikos, kuri gerbtų ir laikytųsi to, kas įtvirtinta Portugalijos Respublikos Konstitucijoje.
Žinome, kad įmanoma užtikrinti ateitį, kurioje darbas būtų vertinamas, teisės būtų įgyvendinamos, viešosios paslaugos būtų stiprios, o turtas būtų paskirstomas teisingiau.
Todėl:
Reikalaujame žymiai padidinti atlyginimus ir pensijas, kad būtų kompensuotas pragyvenimo išlaidų augimas!
Reikalaujame imtis priemonių, kurios sustabdytų pragyvenimo išlaidų augimą, ir kontroliuoti būtiniausių prekių bei paslaugų kainas!
Reikalaujame ginti, investuoti ir stiprinti viešąsias paslaugas bei valstybės socialines funkcijas, Nacionalinę sveikatos sistemą, būsto sektorių, valstybines mokyklas ir socialinę apsaugą!
Šiuo metu įsipareigojame intensyvinti kovą už reikalavimus ir darbuotojų mobilizaciją dėl atlyginimų bei teisių, didindami kovos tempą.
Šiuo metu sveikiname įvairių veiklos sektorių – tiek viešojo, tiek privačiojo – darbuotojų kovą, kuri lapkričio mėnesį pavers intensyvių veiksmų ir kovos už atlyginimus bei teises mėnesiu, ir jau dabar skelbiame, kad, be kitų veiksmų, lapkričio 24 d., kai numatytas galutinis balsavimas dėl valstybės biudžeto, vyks mobilizacija gatvėse ir mitingas prie Respublikos Asamblėjos.
Čia pat patvirtiname savo pasiryžimą pasinaudoti visomis kovos formomis, kurių reikalauja situacija, siekiant ginti darbuotojų teises ir gerinti darbo bei gyvenimo sąlygas.
Kaip parodė pergalė prieš darbo teisės reformų paketą, būtent darbininkų kova gali sustabdyti šią ofensyvą ir priversti pasukti nauju keliu, įgyvendinant naują politiką, kuri užtikrintų orų gyvenimą visiems, kurie gyvena ir dirba šalyje.
Kova tęsiasi!
Tegyvuoja darbininkų kova!
Tegyvuoja CGTP-IN!