Regioninė profesinių sąjungų federacija (RPF) minėdama Tarptautinę darbo dieną ir Lietuvos narystės ES 20-metį prisijungė prie Profesinių sąjungų konfederacijos eitynių ir mitingo. Jame skambėjo vieni svarbiausių reikalavimų – nevaržyti darbuotojų teisių, suteikti daugiau laisvės streikams, mažinti nesibaigiančių įvairiausių reformų apimtis ir skirti daugiau dėmesio paprastam darbo žmogui.
Streikas dažnai yra bene vienintelė ir galutinė darbuotojų priemonė apsiginti nuo išnaudojimo darbe. Darbinės normos, kurios tapo darbo santykių pagrindu, pvz. darbo diena, dvi poilsio dienos per savaitę, atostogos, ligos ar nedarbo išmokos ir kt.taip pat buvo iškovotos streikais.
Esami įstatymai įpareigoja darbuotojus pereiti bent tris derybų procedūras iki kol įgyjama teisė streikuoti. Praktikoje šios procedūros gali užtrukti iki dvejų metų. Per šį laiką darbdaviai gali pasiruošti streikui, o darbuotojai negali keisti savo reikalavimų, kitaip procedūra prasideda iš naujo. Dėl to kai kurie kolektyvinių derybų iškelti reikalavimai, praėjus visas derybines procedūras, tiesiog nebetenka reikšmės ir būna nebeaktualūs. Darbo kodeksas praktiškai draudžia bet kokį streiką, kuriuo būtų ginami darbuotojų socialiniai interesai. Streikas leidžiamas tik dėl darbovietės klausimų. Dėl to streikas dėl, pavyzdžiui, netinkamos pensijų reformos, būtų draudžiamas ir laikomas neteisėtu. „Teisingiausias socialinio dialogo kelias – kolektyvinės sutartys, tačiau darbdaviai jų vengia. Kitas socialinio dialogo būdas – streikas. Be abejo, jis nėra patogus darbdaviams, nes tai, ką jie norėtų išspręsti už uždarų durų tampa vieša. Tačiau jeigu darbdavys, kurio naudai iš esmės yra dauguma įstatymų, nesugeba susitarti su darbuotojais, neturėtų stebėtis, kad prie jo įmonės durų streikuojama“, – kalba RPF plėtros vadovė ir Europos Komisijos įsteigto Valdymo komiteto Socialiniam dialogui narė nuo EFFAT Jolanta Butkevičienė.
Seime pateiktas Profesinių sąjungų įstatymo pakeitimo projektas siūlo užmauti papildomą apynasrį darbuotojų organizacijoms įpareigojant jas savo veiklos ir finansinę ataskaitas teikti tretiesiems asmenims. Tai ne tik išaugins įmonėse, įstaigose veikiančių dažnai nelabai didelių profsąjungų, net neturinčių samdomų darbuotojų, sąnaudas, bet ir padarys jas labai pažeidžiamomis. Darbdaviai, žinodami profesinės sąjungos finansinę padėtį, lengvai galės manipuliuoti situacija, dar ilgiau vilkinti derybas brangiai kainuojančiais teisiniais ginčais teismuose. „Išties tais atvejais, kai surengti tradicinio streiko nebelieka jokių galimybių verta pasitelkti kūrybiškumą ir surengti, pavyzdžiui, sėdimą streiką, gulimą streiką arba itališką streiką, kokį visai neseniai surengėme NŽT darbo kolektyve, – šypsosi RPF pirmininkas Audrius Gelžinis. – Itališkas streikas yra toks streikas, kurio metu visi dirbantieji labai preciziškai laikosi darbo taisyklių ir procedūrų, neatlieka papildomų, jiems neprivalomų funkcijų, gavę naujas užduotis iš vadovų reikalauja išsamaus paaiškinimo, išaiškinimo, kaip tą užduotį atlikti ir pan. Tokiu būdu procesai sulėtėja, darbas tampa neefektyviu, o darbdavys formaliai neturi už ką nubausti tokiu būdu streikuojančio darbuotojo“.
Idealiame pasaulyje profesinės sąjungos turėtų turėti galimybę skelbti streiką savo įstatuose numatyta tvarka. Taip būtų įnešta bent kažkiek pusiausvyros tarp darbuotojų ir darbdavių.
Daugiau informacijos apie eitynes galite rasti čia:
